Futurologijos srityje, kur spėlionės susitinka su įžvalgomis, o vaizduotė susilieja su analize, visame pasaulyje žinoma ir į įvairias konferencijas dėl savo įžvalgų kviečiama Monika Bielskytė stovi kaip vizionieriškos minties švyturys. Ir ne šiaip nuspėja ateitį, bet naršo sudėtinguose galimybių peizažuose, mesdama iššūkį įprastinei išminčiai ir provokuodama mintimis apie tai, kas mūsų laukia ateityje.
Pasak jos, esame per žingsnį nuo naujos eros, kurioje technologijų pažanga persipins su visuomenės transformacijomis, tačiau, kokia ši nauja visuomenė bus – utopinė, distopinė ar visiškai nepanaši į pastarąsias – dar nežino niekas. Būtent todėl ypač svarbu jau dabar atlikti namų darbus ir ugdyti jaunąją kartą būsimoms permainoms – apie tai yra ir jos tema „Pasaulis tarp utopijos ir distopijos. Ką vadinsime švietimu 2124-aisiais?“ balandžio 18 d. mokymų akademijos „LearnED“ organizuojamoje konferencijoje švietimo bendruomenei, apie tai su ja šnekamės ir šiame interviu.
Esate pasakiusi: „Mūsų istorinio raštingumo trūkumas, pagrįstas rasistiniu, „ableistiniu“ (žmonių su negalia diskriminacija dėl jų negalios), homofobišku, transfobišku ir anti-indėnų šališkumu, kuris yra sukurtas mokslo pagrindu ir stiprinamas technologijomis, įgalina mus ignoruoti, kaip šie diskriminaciniai polinkiai išlieka šiandienos technologijų pasaulyje ir prasiskverbia į mokslinę bendruomenę“. Taigi, siekdami geresnės ateities visuomenei ir savo vaikų labui, turėtume į tai sutelkti dėmesį?
Manau, kad mūsų kultūriniuose naratyvuose ir, deja, švietimo įstaigose, mes per daug išaukštiname „buvimą teisiems“ ir nepakankamai mokomės. Gimti ne fanatizmo kupinoje aplinkoje yra privilegija, kurios dauguma mūsų nepatyrė – tam tikra prasme, rasizmas, neapykanta moterims, ksenofobija, žmonių su negalia diskriminacija ir homofobija yra taip giliai įsišakniję daugumoje mūsų civilizacinių naratyvų, kad tai yra tarsi kultūrinis vandens telkinys, kuriame plaukiojame kaip žuvys, tačiau kartu prarandame įžvalgumą ir dažniausiai tampame nepaprastai gynybiški kurio nors iš šių dalykų klausimu.
Tačiau tiesa yra ta, kad mūsų supratimas apie bet ką – nuo pažangių neuromokslų, medicininių tyrimų ar evoliucinės biologijos iki archeologinių mūsų praeities socialinės ar politinės tikrovės atradimų – nuolat kinta ir, kuo daugiau mokomės, tuo labiau suvokiame, kad mūsų praeities supratimas buvo labai klaidingas ir ribotas. Taigi, šis troškimas „būti teisiam“ ir „išlikti teisiam“ iš tikrųjų yra šiandieninės poliarizacijos, sąmokslo teorijų, įvairių formų fanatiškų ideologijų ir t.t. esmė.
Mums reikia švietimo sistemos atnaujinimo – švietimo, kuris įkvepia smalsumą ir kuris yra nuolatinio mokymosi pagrindas. Ir ne tik vaikams, bet ištisoms kartoms. Užuot skatinusi likti vienodumo šachtoje, mūsų švietimo sistema turi įkvėpti mus norėti siekti daugiau – ne tik disciplininės kompetencijos, bet ir žmogiškosios patirties požiūriu.
„Pirmiausia įsivaizduojame, kuo norime būti, o tada darome viską, kad tokiais taptume“ ir „tie, kurie valdo fantaziją, valdo ateitį“ – kartą pasakėte. Kaip turėtume mokyti vaikus vaizduotės, kai dauguma tų, kurie turėtų juos mokyti, net neįsivaizduoja, kas bus po metų ar dvejų? Prisiminkite, kaip visi buvo euforijoje ir kaip greitai pasklido distopinės idėjos, kai buvo pristatytas „Chat GPT“.
Kad ir kokį pokytį įvykdo žmonės, jis visada prasideda nuo įsivaizdavimo, koks galėtų būti pasaulis, kuriame toks pokytis yra įmanomas. Iš esmės, jei to nepastebėsime, vargu ar galėsime tai padaryti, ypač, kai kalbama apie sudėtingesnius klausimus, pavyzdžiui, klimato kaita, alternatyvos linijinei iškastiniu kuru grindžiamai ekonomikai, būsimos (galbūt, bioinžinerijos būdu sukurtos) pandemijos rizika, hibridinis karas ir t.t. – tokiems pokyčiams reikia didelio visuomenės bendradarbiavimo, o kartais ir tam tikro pasiaukojimo individualiame lygmenyje.
Taip pat netiesa, kad ateitis įvyksta be jokių įspėjimų arba, kad niekas apie tai nežino – nuo „Brexit“ ir Donaldo Trumpo rinkimų, Rusijos invazijos į Ukrainą ir kriptovaliutų katastrofos, iki pavojaus, kurį kelia euforija dėl dirbtinio intelekto. Tokie žmonės kaip aš ir mano bendraminčiai, dirbantys ateities prognozavimo srityje, kur dėmesys labiau sutelktas į technologijų etiką ir kovos su dezinformacija strategijas, būdavome pirmieji, įžvelgę ateinantį pokytį, tačiau didžiosios žiniasklaidos priemonės, pagrindiniai konferencijų organizatoriai ir net vyriausybinės institucijos ne kartą ignoravo daugumą tokių įspėjimų.
Štai kodėl kiekvieną kartą, kai vertiname kokią nors konkrečią technologinę naujovę ar siūlomą politikos pakeitimą, labai svarbu ne tik įtraukti, bet ir sutelkti dėmesį į tuos, kuriems kyla pavojus dėl tokios naujovės ar politikos pokyčių padarinių patirti žalą, o ne tik tuos, kurie iš tokio pokyčio gali gauti naudos.
Kaip visa tai padaryti švietimo programos prioritetu, kai ugdymo specialistai yra pervargę? Atsižvelgiant į tai, kur krypsta reikalai dėl dirbtiniu intelektu paremto dezinformacinio karo ir kaip mūsų sugedusią švietimo sistemą gali išnaudoti priešiški subjektai, pavyzdžiui, Kremlius, Irano Islamo Respublika, įvairios teroristų organizacijos, įskaitant baltųjų „supremacistų“ grupes Vakarų pusrutulyje, mes tiesiog neturime prabangos kvailioti.
Niekada neturėsime pakankamai išteklių visai dezinformacijai uždrausti, todėl ilgalaikė strategija, kurią turime įgyvendinti – padaryti taip, kad mūsų „kolektyvinės sąmonės“ dirva būtų mažiau derlinga tokiai dezinformacijai. Taigi, didesnio masto raštingumo programų finansavimas yra būtinas – ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, o ypač – vyresnio amžiaus žmonėms. Žinau, kad tai gali atrodyti neįmanoma, bet tai turi būti atlikta, nes gyventi tikrovėje, kurioje to nebuvo padaryta, bus brangiau – būtent todėl dabar tuo yra suinteresuotos ne tik nacionalinės vyriausybės, bet ir tarptautinės valdymo institucijos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos ir pan.
Klausantis jūsų, kyla viena mintis – pedagogai turi būti futuristai. Ar realu to pasiekti turint ribotus biudžetus ir vakar dienos išsilavinimą, be to, žinant mokytojų galimybes – klasės perpildytos, o mokytojo profesija jau seniai nebėra prestižinė?
Mes visi formuojame galimą ateitį savo pasirinkimais – dideliais ar mažais. Žinoma, kai kurie iš mūsų gali tiesiogiai paveikti vos kelių žmonių gyvenimus, kiti – šimtus, o dar kiti – milijonus ar net milijardus, tačiau tiesa ta, kad kiekvienas veiksmas yra svarbus, taip pat, kaip ir svarbi mūsų apatija vienu ar kitu klausimu. Kai atsiribojame nuo realybės, kad ir mes galime daryti įtaką ateičiai, galiausiai nutinka taip, kad gyvename ateityje, kurią mums sukūrė kažkas kitas. Šiame procese pedagogų darbas yra labai svarbus, tačiau dėl mūsų visuomenėje įsisenėjusio požiūrio, kai esame linkę teigiamai vertinti tik tą žmogų, kuris viešai pasiekė pripažinimo, o pamirštame žmones, kurie prie tos sėkmės vienaip ar kitaip prisidėjo, pedagogai dažnai lieka taip ir nežinomi herojai.
Galiu pasidalinti labai asmeniška istorija, kaip mano gimnazijos geografijos mokytoja – Sniega Raubaitė iš Šiaulių Didžvario gimnazijos – prisidėjo prie to, kad tapau tuo, kuo esu šiandien. Dėl tuomet nediagnozuotos neurodivergencijos ir dėl to, kaip aš atrodžiau (visada buvau pats mažiausias vaikas, be to, sulaukdavau daug patyčių dėl to, kad neatrodžiau „pakankamai lietuviškai“), mokykloje patirdavau sunkumų, buvau labai protinga, bet neabejotinai „geek‘išku“ ir netradiciniu būdu, todėl nepritapdavau bet kokioje grupinėje veikloje su kitais vaikais.
Tačiau puikiai prisimenu, kaip mūsų geografijos mokytojos vedamos pamokos atvėrė mano protą ir smalsumą tyrinėti pasaulį. Jos pamokos ir mano tėvo žodžiai apie tai, kaip jo svajonės apie keliones atrodė neįmanomos pasaulyje po geležine uždanga, buvo būtent tai, kas pasėjo manyje nepasotinamą troškimą suprasti pasaulį, kuris yra visiškai kitoks nei tas, kuriame užaugau. Nuo tada gyvenau, dirbau ir keliavau daugiau nei po šimtą šalių, o juk viskas prasidėjo nuo mano gimnazijos mokytojos Sniegos – aš amžinai už tai jai esu dėkinga.
Gyvename pasaulyje, kur nuolat savo smegenis „apdovanojame“ „patiktukų“, žinučių, iššokančių pranešimų ir kitais dirgikliais. Galvodami apie ateities technologijas ir jomis paremtą švietimą, turbūt, tokių dirgiklių turėsime dar daugiau, tad emocinė vaikų būsena, kuri ir dabar nėra pati geriausia, turėtų dar suprastėti. Ar technologijų teikiami privalumai, kurie nėra gyvybiškai svarbūs, tai atsveria?
Kaip žmogus, turintis ir autizmą, ir ADHD, ir PTSD, sunkiai suvokiu, kaip kas nors gali funkcionuoti (jau nekalbant apie kokybišką darbą) neišjungęs visų garsų ir pranešimų savo įrenginiuose. Visi mano prietaisai jau daugelį metų yra „nutildyti“ ir aš visiškai nesugebu dirbti aplinkoje, kurioje yra blaškančių regos, klausos ir net kvapo stimuliacijų. Kita vertus, viską, ką pasiekiau, galėjau padaryti tik dėl technologinių priemonių, socialinių tinklų ir skaitmeninės prieigos, taigi, manau, kad problema yra ne tiek su mumis ar mūsų vaikais, kurie naudojasi technologijomis, kiek tai, kaip mes jas naudojame ir ar leidžiame technologijų įmonėms mumis naudotis ar net mūsų gerove piktnaudžiauti.
Norėdami iš technologijų gauti kuo daugiau naudos, turime nuolat svarstyti, ar kuri nors konkreti priemonė yra geriausia norimam tikslui pasiekti, ir, ar naudojame ją tinkamu laiku ir tinkamame kontekste. Svarbiausia, turime prisiminti, kaip svarbu reguliariai atsitraukti nuo ekranų ir savo kūnu patirti turtingą mus supantį gyvąjį pasaulį.
Pavyzdžiui, aš griežtai atsisakau visų vaizdo skambučių, nebent tai absoliučiai būtina, nes gebėjimas vaikščioti, judėti man padeda apdoroti ir įrašyti informaciją daug geriau, nei užstrigus prieš ekraną. Turint ADHD, atsiradusi galimybė „skaityti“ garso įrašus man tapo išsigelbėjimu, nes klausydamasi galiu daug geriau prisiminti informaciją, susiedama ją su įvairiais klausytais kontekstais.
Turite tvirtą nuomonę apie Eloną Muską, Jeffą Bezosą ir kitus panašius mūsų laikų verslininkus, tačiau, tikėtina, kad dauguma vaikų nori į juos lygiuotis – galima sakyti, būtent jie yra jų įkvėpimas pasirinkti vieną ar kitą mokslo sritį. Kaip tinkamai suvaldyti šiuos lūkesčius?
Tiesą sakant, manau, kad daugelis jaunesnių žmonių pradeda matyti tokias visuomenės figūras, kaip Muskas, Bezosas ir t. t., tokiais, kokie jie visada ir buvo – nepadoriai turtingi technologijų verslininkai ir labai godūs, šališki bei riboti vyrai.
Manau, kad jauni žmonės nepaprastai trokšta naujų herojų, į kuriuos būtų galima lygiuotis, todėl labai svarbu, kad pedagogai pateiktų platesnį įkvepiančių figūrų spektrą apie šį pasaulį besimokančiam jaunimui. Be to, ne mažiau svarbu užtikrinti, kad, pavyzdžiui, berniukai galėtų žavėtis moterimis, kaip savo herojėmis, o ne lygiuotųsi tik į vyrus. Panašiai ir su neįgaliais novatoriais ir pokyčių kūrėjais – jie turėtų būti laikomi herojais ir įkvepiančiais asmenimis visiems vaikams, o ne tik neįgaliems vaikams. Manau, kad visa tai yra įmanoma, tik reikia nuolat visiems stengtis plėsti akiratį ir tinkamai įvertinti daugiau tokių žmonių, kurie turėjo realų teigiamą poveikį pasauliui, o ne tik tuos, kurie sukaupė didžiausią turtą.
Viename interviu sakėte, kad distopija yra „niūrus vengimas“, o utopija yra „kolonijinis projektas“ – ar yra kažkoks tarpinis variantas, o gal mes, kaip visuomenė, esame pasmerkti?
Distopija ir utopija yra du mums žinomiausi būdai numatyti ateitį, bet tai nereiškia, kad jie yra vieninteliai. Savo tyrimo metu teigiu, kad, priešingai nei istoriškai manoma, šios dvi bendruomenių rūšys yra ne visiškos priešingybės, bet priešingos tos pačios monetos pusės.
Dauguma istorinių utopijų rėmėsi eugenika – žmonių biologinių savybių pagerinimo ideologija, todėl buvo sukurtos kitų žmonių distopijos kaina, pvz., Amerikos kolonizacija, nacių plėtra į kitas šalis dėl taip vadinamo arijų „Lebensraum“ – „gyvybinės erdvės“ didinimo, sovietų komunizmas ir kt. Kita didžiulė problema, susijusi su utopijomis ir distopijomis, yra ta, kad jos įsivaizduojamos „iš viršaus į apačią“ ir kaip „galutinės būsenos“, todėl dauguma visuomenės narių netenka galios kažką pakeisti.
Visa tai paskatino mane pamąstyti apie alternatyvas tiek pramogų distopizmui, tiek Silicio slėnio technologiniam utopizmui, dar vadinamam technologiniu problemų sprendimo siekimu. Ieškodama įvairių futurizmo pasiūlymų, aptikau 2011 m. Kevino Kelly tinklaraščio įrašą apie Protopiją – jo idėją apie „geresnę, bet netobulą ateitį“, kurią daug sunkiau nuspėti, nes tai nėra pernelyg supaprastinta šlovės ar pražūties vizija, o veikiau sudėtinga veikiančių ir neveikiančių ateities tikrovės aspektų sąveika.
K. Kelly yra žmogus, kurį asmeniškai pažįstu jau daugiau nei dešimtmetį, taip pat jis yra žurnalo „Wired“ įkūrėjas ir redaktorius, tad nenuostabu, kad jis yra „technoutopinis“ tikrąja to žodžio prasme, o jo protopijos idėja pirmiausia buvo grindžiama palaipsniui augančiomis technologinėmis naujovėmis. Kad ir koks patrauklus man atrodė šis terminas, nes sužadino šias „aktyvumo, proceso, prototipų kūrimo“ idėjas, vis tiek jaučiau, kad jis ne iki galo išsprendžia pagrindines problemas, atvedusias mus į dabartinę akimirką ir jos dažniausiai yra sprendžiamos naudojant „daugiau ir geresnes“ technologijas.
Po išsamios analizės ir žmonių iš viso pasaulio bei visų mokslo disciplinų palaikymo (vėliau tapusių „Protopijos Ateities“ komanda), aš sukūriau Protopijos Ateities Dizaino Karkasą, apie kurį pradėjau kalbėti jau 2019 m. savo pranešime Google, bet oficialiai jis buvo paskelbtas tik 2021 m. Nuo tada jis yra dėstomas daugelyje akademinių institucijų visame pasaulyje bei minimas tokių žiniasklaidos priemonių, kaip „The New York Times“.
„Protopijos Ateitis“ grindžiama 7 pagrindinėmis nuostatomis: Pliuralizmu (angl. plurality), Tarpusavio sąsajomis (angl. interdependence), Biosferos atkūrimu (angl. biosphere regeneration), Įkūnijimo šventimu (angl. celebration of embodiment), Dvasiniu išsipildymu (angl. spiritual fulfilment), Kūrybiniu klestėjimu (angl. creative flourishment) ir Evoliucionavusiomis vertybėmis (angl. evolved values).
Užuot „Protopiją“ laikę kažkuo galutiniu ir užbaigtu, mes manome, kad tai yra pasikartojantis procesas, kurį reikia nuolat koreguoti. Vietoje to, kad būtų koncentruojamasi į privilegijuotųjų pasaulėžiūrą ir jų norus, ji priima labiausiai paveiktųjų poreikius ir jų vadovavimą, o užuot buvusi orientuota į žmogų (kaip daugumoje ankstesnių ateities vizijų), ji fokusuojasi į gyvybę – žmonijos simbiozę su visa gyvybe Žemėje. Trumpai tariant, „Protopija“ nėra magiška ar tobula ateitis, bet reali, gyventi tinkama ateitis, pagrįsta žmogaus vertybių ir prioritetų evoliucija bei paremta inovatyviais įrankiais.
Visada savo pranešimuose kartoju, kad, jeigu problema yra socialinė, kultūrinė ar politinė, tai ir sprendimas turėtų būti toks pat. Technologija yra tik pagalbinis įrankis, persmelktas šališkumu tų, kurie ją kūrė, diegė, naudojo, o kartais – ir truputį ja piktnaudžiavo, o ne magiška panacėja žmonių problemoms spręsti.
Kaip manote, ar esame geri protėviai? Šiandien, šią akimirką. Ar darome tokius sprendimus, kurie bus naudingi mūsų vaikams ir mūsų vaikų vaikams? Galbūt atėjo laikas mąstyti apie „giles“ – sėti idėjas ilgalaikiam laikotarpiui, kaip buvo (yra) su 135 metų „Sagrada Familia“ bažnyčia, kuri vis dar statoma Barselonoje, pasauline nuolat pildoma sėklų saugykla (Svalbard Global Seed Vault) Norvegijoje ir „Long Now Foundation“ kalne įrengtu milžinišku laikrodžiu, kuris turi skaičiuoti mūsų civilizacijos laiką visus 10 tūkst. metų. Kitaip tariant, gal mums reikia žinių kapsulės, kuri tarsi tiltas jungtų mūsų kartą su ankstesne – ar tai gali būti edukacinė idėja?
Šiuo metu tik nedaugelis mūsų ir vos vienas kitas mūsų „lyderis“ yra geri protėviai ateinančioms kartoms. Nors daug žinau apie „The Long Now Foundation“ projektą ir esu sutikusi daugelį pagrindinių jo veikėjų – Keviną Kelly, Stewardą Brandą, Danny Hillisą, Alexanderį Rose’ą, ir gerbiu jų programavimo įgūdžius, nemanau, kad tokie projektai, kaip 10 tūkst. metų laikrodis, reprezentuoja tikrą ilgalaikį mąstymą.
Tikras ilgalaikis mąstymas nėra susijęs su tuštybės projektais (ir kalbu ne tik apie dideles infrastruktūras), tikras ilgalaikis mąstymas yra apie tai, kokių vertybių, naratyvų, veiksmų mums reikia, kad galėtume užtikrinti ilgalaikį žmogaus klestėjimą vieninteliuose jo namuose – Žemės planetoje. Ir, paradoksalu, tačiau tam gali prireikti decentralizuoti žmogiškąją infrastruktūrą – pereiti nuo į vartotoją, į žmogų orientuoto dizaino paradigmos prie į gyvybę orientuoto požiūrio. Tai reiškia, kad reikia išties apsvarstyti, kaip esame priklausomi nuo visos šios planetos gyvybės ir kaip galime kartu su ja egzistuoti ne linijiniu būdu, bet ciklišku, atsinaujinančiu ir simbiotiniu ryšiu.
Tai iš esmės reikalauja, kad mes pradėtume domėtis anksčiau marginalizuotu požiūriu ir patirtimi, pvz., čiabuvių tautų ir jų santykių su žeme ar neįgaliųjų bendruomenės, kuri siūlo tarpusavio priklausomybę kaip geresnį ateities modelį nei nepriklausomybės fikciją, kurią šiuo metu vadiname siekiamybe.
Užuot galvoję apie ateitį, kaip apie tai, ką konstruojame ir statome, turime savęs paklausti, kaip mes ją auginame ir puoselėjame. Nustokite laužyti daiktus, žmones, planetą ir judėkite ramiau, sutaisykite, suremontuokite, atkurkite – pagalvokite, ko galėtume išmokti, jei pagaliau pradėtume gyvenimą vertinti kaip tobuliausią technologiją ir iš tiesų iš jo mokytumėmės.
Ar empatija – vienas iš unikaliausių ir žmogiškiausių mūsų bruožų, gali būti raktas, kuris atrakins mūsų ilgalaikį mąstymą ir privers rūpintis ateities kartomis?
Empatija iš tikrųjų yra tai, kas daro mus žmonėmis ir į ką turime labiau susitelkti, kad pagerintume ateities švietimo būklę. Tačiau tik empatijos neužtenka, nes mintis, kad galime pajausti ar suprasti kitos būtybės patirtį, yra iliuzija. Man tai labai susiję su malonės ir užuojautos – šių esminių žmogiškų gebėjimų – deriniu, bet taip pat labai svarbu, kad išmoktume geriau naudotis visomis įmanomomis technologinėmis priemonėmis ir platformomis, kad ugdytume ne uždarumą, o atvirumą, remtume ne mūsų polinkį izoliuotis, bet smalsumą. Ir pedagogai yra esminis viso to vardiklis.
Paskutinis dalykas, kurį noriu pridurti, yra apie traumas – Lietuvoje mes vis dar išgyvename totalitarinio režimo, kuris buvo Sovietų Sąjunga, traumos pasekmes. Jis traumavo mūsų tėvų ir senelių kartas, taigi, ir toliau veikia mus iki šių dienų. Taip pat gyvename visai šalia karo zonos Ukrainoje, todėl karas gresia ateiti ir į Lietuvą, sugrąžindamas traumuojančius ankstesnių kartų košmarus. Mūsų šalis suteikia vis daugiau galimybių žmonėms iš kitų šalių, atvyksta vis daugiau tų, kuriems teko bėgti ir nuo traumuojančių konfliktų ar didelio skurdo. Dėl klimato kaitos vis dažnėjant nesutramdomiems gamtos gaivalams, taip pat fašizmo idėjoms plintant visame pasaulyje, mus nuolat traumuoja tai, ką stebime žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje. Spręsti, o ne šluoti po kilimu visas šias traumines patirtis ir rasti būdą, kaip atitaisyti visą susikaupusį visuomenės skausmą, bus vienas didžiausių ateities iššūkių, į kurį reikia atsižvelgti kaip į neatskiriamą būsimo švietimo dalį.
